Kuba – važinėjantis antikvarinių amerikinių automobilių muziejus

IšCD grotuvo skambant Elvio Preslio dainai taksistas Florentino Marinas savo 1955 m. „Buick Century“ sedanu važiuoja centrine Havanos gatve. Jis išdidžiai sako, kad „Buick“ ir „Cadillac“ čia vertinami geriausiai, o jo vairuojamas dviem spalvom nudažytas gausiai chromuotas ir smulkių ryto lietaus lašų nusėtas taksi automobilis tviska saulėje. F.Marinas pastebi, kad Kuba yra važinėjantis amerikietiškų automobilių muziejus, nes čia galima išvysti daugybę vis dar naudojamų penktajame-šeštajame dešimtmečiuose JAV pagamintų automobilių.

Beveik visi Kuboje važinėjantys automobiliai pagaminti iki 1959 m. komunistinės revoliucijos, kuomet JAV prezidentas Johnas Kennedy su Sovietų Sąjunga suartėjusiai šaliai paskelbė prekybos embargą. Tiesa, tuo metu Detroito Didysis trejetas („Chrysler Group“, „General Motors“ ir „Ford Motor“) ne grūmėsi dėl išlikimo, o buvo tapęs Amerikos pramonės galios simboliu ir kėlė pavydą viso pasaulio gamintojams. Tuomet Fidelis Kastro dar nebuvo nusileidęs nuo Sierra Maestra kalnų į savo triumfo žygį per Kubą, o JAV automobilių gamintojai dar nenaudojo „planuojamo senėjimo“ strategijos, kuri lėmė, kad šeštajame dešimtmetyje ir septintojo dešimtmečio pradžioje pagaminti automobiliai buvo itin nepatvarūs ir greitai tapdavo nemadingi.

Dabartinės JAV automobilių gamintojų problemos kilo ir dėl nuviltų pirkėjų, kurie greitai suprato, kad kurdami prastos kokybės modelius gamintojai taip stimuliuoja trumpalaikę paklausą. Tuo tarpu 1953 m. pagamintą „Chevrolet Bel Air“ vairuojantis Jose Antonio Garcia mano, kad tai vienas patvariausių JAV gamintojų modelių. Anot jo, tai tikras tankas, o ne tos vėliau gaminti pradėtos luženos. Iškart po karo JAV pagaminti automobiliai buvo išties patvarūs, o tą geriausiai patvirtina gausybė jų vis dar riedančių Kubos gatvėmis.

“Chevrolet Bel Air”

Tiesa, nors daugelis Kuboje naudojamų automobilių turi originalų kėbulą, puošnų interjerą ir geležimi dengtą pakabą, variklis dažnai pakeičiamas ekonomiškesniu. Pavyzdžiui, po F.Marino „Buick“ dangčiu galima išvysti ne originalų V-8, o taupesnį „Toyota Motor“ keturių cilindrų dyzelinį agregatą. Varikliai pakeičiami daugeliui kaip taksi naudojamų „Dodge“, „Ford“ ir „Chevrolet“ modelių, nes taupant pinigus vairuotojams tenka atsisakyti galios dėl mažesnių degalų sąnaudų. Dauguma vairuotojų teigia variklius pasikeičiantys patys padedami kelių stiprių draugų, nes samdyti profesionalų mechaniką yra brangu. Be to, dėl ekonominės blokados amerikietiškų atsarginių dalių gauti labai sudėtinga. JAV prekybos embargas vis dar draudžia automobilių eksportą į Kubą, tad griežtai kontroliuojamoje šios šalies naujų automobilių rinkoje jau pasirodo kiniškų modelių.

Kai kurie savininkai vis dėlto yra pasiryžę išsaugoti originalius amerikietiškų automobilių variklius ir dabar didžiuojasi galingų V-6 ir V-8 monstrų riaumojimu. Robertas Enriquezas tvirtina, kad jo 1955 m. „Chevrolet Bel Air“ turi originalų variklį bei visus kitus komponentus, jam teko pakeisti tik pavarų dėžę. Jis teigia nesąs turtingas, bet šio automobilio nė už ką neparduotų. Tiesa, dirbdamas taksi jis vairuoja modernų kompaktinį modelį.

Kubos valstybinė žiniasklaida, be abejo, nepraleido progos pasidžiaugti JAV gamintojus užgriuvusiais rūpesčiais tvirtindama, jog tai yra nežaboto JAV kapitalizmo ir blogos santvarkos padarinys. Tuo tarpu daugelis Kubos vairuotojų nėra tokie piktdžiugiški ir tikina turį daug ką bendro su amerikiečiais.

Rugpjūtis 19, 2009   Įrašas priklauso rubrikai "Tendencijos"